shopping-bag 0
Items : 0
Subtotal : 0.00 
View Cart Check Out

V. Borovskis apie karjeros pabaigą: „Atsakysiu kitąmet, nes kol kas man dar tik 38-eri“

Šeštą sezoną „Riteriams“ atstovaujantis Valdemaras Borovskis sekmadienį sužaidė 200-ąsias rungtynes klubo sudėty. Prieš jubiliejinę dvikovą klubo prezidentas Janas Nevoina kapitonui įteikė marškinėlius su 200-uoju numeriu, o komandos draugai jam padovanojo pergalę prieš „Panevėžį“.

„Viename klube sužaisti tiek daug rungtynių turėtų būti kiekvieno futbolininko svajonė. Aš – ne išimtis. Jei turėčiau galimybę viską išgyventi iš naujo, nedvejodamas rinkčiaus būtent tokį scenarijų. Man kaip futbolininkui tai yra geriausias karjeros laikotarpis“, – sakė V. Borovskis, pirmasis klubo istorijoje pasiekęs 200-ų rungtynių žymą.

38-erių veteranas jau keletą metų pagalvoja apie karjeros pabaigą, tačiau kasmet visus argumentus nusveria stipresnis – noras jausti rūbinės dvasią ir, kaip pradėjus karjerą, džiaugtis visais futbolininkams skirtais malonumais.

V. Borovskis prie „Riterių“ (tuometinių „Trakų“) galėjo prisijungti dar 2014 metais. Tuomet jis jau treniravosi Edgaro Jankausko treniruojamoje komandoje, tačiau galiausiai sandoris neįvyko.

„Taip, galėjau prisijungti, bet kaip tik tuo metu atsirado galimybė išvažiuoti į Bulgariją. Tai buvo vienas paskutinių mano šansų užsikabinti užsienyje, todėl negalėjau atsisakyti. Teko palaukti, kol prisijungsiu prie „Riterių“, bet labai džiaugiuosi, kad nors ir vėliau, vis tiek atsidūriau čia“, – sakė V. Borovskis.

Vėliau – tai yra treji metai. Kaip tau asmeniškai jie klostėsi?

Jie labai skirtingi. Buvo gerų akimirkų, bet buvo ir ne tokių gerų. Iš geriausių – Bulgarijos vicečempiono titulas su „Beroe“ klubu. Vis tik, norėjosi daugiau žaidybinio laiko, norėjosi būti arčiau namų ir, sulaukus dar vieno Riterių pasiūlymo, atsisakyti neįstengiau.

Prieš prisijungdamas prie klubo, puikiai žinojai, kad viena pozicija teks dalintis su Deividu Česnauskiu. Kiek tas faktas stabdė, o kiek motyvavo užsitarnauti vietą aikštėje?

Aš galvoju, kad mano kartos futbolininkų niekas nestabdė. Mes visada norėdavome būti geresni ir kiekvienas toks iššūkis mums būdavo didžiausia įmanoma motyvacija. Aišku, kad varžytis su pačiu Deividu Česnauskiu ir noras jį išstumti leidžia iki šiol man mėgautis futbolu.

Kalbant rimčiau, tuo metu jis buvo kapitonas – tikras kapitonas, kuris padėdavo kiekvienu klausimu. Jis buvo komandos varikliukas, dėl to mes labai greitai radome bendrą kalbą ir visąlaik buvome ne vienas prieš kitą, o vienas už kitą. Sėkmingose komandose tokie atributai yra būtini.

2017-ieji, tavo prisijungimo metai, komandai buvo ypatingi, nes Europoje nukaltos tokios komandos kaip škotų „St.Johnstone“ ar švedų „Norrkoping“. Kaip dabar atsimeni tą laiką?

Nerealūs metai. Ir škotai, ir švedai jau pirkosi lėktuvo bilietus kitam etapui (šypsosi). Šaunuoliai, parėmė turizmą ir liko tuščiomis. Sporte dažnai taip būna, kad nuvertindamas kitą, gali labai skaudžiai nudegti. Mes įrodėme, kad galime daug ir įrodėme, kad esame nuostabus kolektyvas.

Aišku, šiek tiek nuoskaudų liko, nes turėjome šansų tais metais žengti ir dar toliau. Trečiajame etape du „Škendijos“ žaidėjai buvo pašalinti iš aikštės, o mes tuo nesugebėjome pasinaudoti. Nuvažiavę į Titovą, irgi nebuvome stipriai blogesni, bet tiesiog nebuvome pasiruošę 42 laipsnių karščiui.

Tuomet prie komandos vairo stovėjo treneris Olegas Vasilenko. Kokie atsiminimai iš to laiko?

Greitai pripratome prie jo, o jis prie mūsų. Tuomet jis turėjo labai stiprią komandą, labai stiprų kolektyvą, tad jam tereikėjo viską teisingai sudėlioti. Jis tą padarė.

Po Olego keitėsi ne vienas treneris. Yra toks, kuris yra įstrigęs labiau nei kiti?

Vieną išskirti sudėtinga, tačiau man asmeniškai labai patiko dirbti su Kibu Vicuna. Taip pat Tommi Pikkarainenu, Glenu Stahliu. Esu patenkintas kaip darbas vyksta ir su dabartiniu treneriu Pablo Villaru. Aš toks žmogus, kuris sugebu prisitaikyti, gal dėl to man nė su vienu treneriu nekilo jokių problemų.

2018-aisiais į komandą atvyko Diniaras Bilialetdinovas. Ką reiškia kai tokio kalibro žaidėjas prisijungia prie treniruočių proceso? Ką tai būtų reiškę, jei būtum jaunesnis?

Diniarą aš puikiai prisimenu dar nuo tų laikų, kai jis atstovavo rinktinei ir „Everton“ klubui. Kai sužinojome, kad jis atvyksta čia, visi negalėjome tuo patikėti. O kai atvyko, jau pirmoje treniruotėje pademonstravo, kokio lygio profesionalas yra. Tačiau kaip žmogus jis dar geresnis.

Man pačiam buvo fantastika žaisti šalia tokios žvaigždės, o jaunimui čia, apskritai, svajonė. Pamenu vieną atvejį per kontrolines rungtynes. Vienas jaunas mūsų žaidėjas skaudžiai griuvo ant sintetinės dangos. Diniaras priėjo ir sako: kelkis, komandai tavęs reikia. Tas žaidėjas, jausdamas skausmą, atsistojo ir toliau tęsė rungtynes. Diniaras buvo autoritetas ir kai toks žmogus pasako, kad komandai tavęs reikia, tu jam atsakyti tiesiog negali.

2019-ieji įsiminė tuo, kad komanda pakeitė pavadinimą ir jai atstovavo žaidėjas (Teremas Moffi), kurio vertė po metų pakils iki 8 milijonų eurų. Ką atsimeni iš tų metų?

Pirmas dalykas, kurį atsimenu – jis į Lietuvą atvyko visiškai nepasiruošęs (šypsosi). Tikrai neatrodė, kad iš jo bus didis futbolininkas, tačiau, kai per vienus metus žmogus taip užaugo, supratau, koks buvau neteisus ir koks gali būti klaidingas pirmas įspūdis. Dabar neabejoju, kad jis kils dar aukštyn.

Jis protingas žmogus ir mane labai džiugina jo paprastumas. Mes iki šiol bendraujame lygiai taip pat, kaip tuo metu, kai jis buvo „Riterių“ žaidėjas. Beje, turiu nuotrauką su juo – galėsiu visiems rodyti (šypsosi). Jo pavyzdys įrodo, kad iš Lietuvos irgi galima išvažiuoti į TOP lygį. Aišku, reikia būti ne blogesniu žaidėju nei Teremas Moffi.

2020-ieji – pirmieji metai, kai komanda tau atstovaujant liko be medalių. Kodėl taip sėkmingai žaidusi komanda po COVIDo buvo tarsi ne sava?

Sudėtingas klausimas. Aš iki šiol galvoju, kad jei sezonas būtų trukęs ne 20, o 30 rungtynių, mes būtumėm pasirodę geriau. Tačiau tai tik mano fantazija. Iš tikrųjų, mums nesisekė. Jei ne Dominyko Barausko teigiamas testas, mes galėjome pakovoti dėl taurės, tačiau iškritus dviem savaitėms, sugrįžti į ritmą, kai tavo lygiavertis varžovas ruošiasi visu pajėgumu, yra praktiškai neįmanoma.

Šiemet nekart kartojai, kad įmanoma pagaliau sugrįžti į prizininkų gretas. Kodėl šis tikslas siekiamas taip sunkiai?

Šiemet turime pabaigą, kokios senokai neturėjome. Žiūrovui turėtų būti įdomu, kai paskutiniajame ture sprendžiasi, kas iškovos sidabrą, o kas liks be Europos. Toks finišas reikalauja maksimalaus susikaupimo ir atsidavimo visu tūkstančiu procentų. Kai yra šansas, reikia nagais ir dantimis kabintis. Kito varianto nebėra.

Ar bus 250-osios rungtynės „Riterių“ sudėty?

Atsakysiu kitąmet, nes kol kas man dar tik 38-eri (šypsosi).