shopping-bag 0
Items : 0
Subtotal : 0.00 
View Cart Check Out

K.Vicuna – treneris, užauginęs „Chelsea“, „Athletic“ žvaigždes bei ieškantis sąlyčio taškų su jaunaisiais lietuviais

Kai prieš tris mėnesius „Trakai“ pristatė savo naująjį trenerį iš Ispanijos Kibu Vicuną, viešojoje erdvėje netrūko skeptikų, kurie šį trenerį iškart nurašė, o klubo sprendimą priėmė su pašaipa. Treneris apie tai nieko nežinojo, tačiau jam to ir nereikėjo. Nuo pirmos dienos klube jam svarbiausia buvo darbas, bandymas įdiegti savo žaidimo filosofiją bei rasti bendrą kalbą su naujaisiais auklėtiniais.

Pirmoji K.Vicunos pergalė prieš Velso „Cefn Druids“ ekipą futbolo sirgalių neįtikino, tačiau peržengtas Pavlodaro „Irtyš“ barjeras bei užtikrintas žaidimas su Belgrado „Partizan“ tikinčių ir netikinčių šiuo specialistu procentą pakoreagavo.

„Trakų“ futbolininkai gero žodžio treneriui nevengia ir svarbiausia tiki jo filosofija, o pats treneris mėgaujasi matydamas kaip tobulėja klubo jaunimas.

„Rinkdamasis sudėtį rungtynėms aš tikrai nežiūriu į žaidėjo amžių ar jo pasą. Svarbu yra tai, kaip jie žaidžia, o ne tai, ar jiems 15, ar 35. Mes turime daug jaunų žaidėjų, kurie jau dabar yra pasiruošę rungtyniauti, todėl mano pareiga – jiems leisti tą daryti. Europoje parodėme, kad jauni futbolininkai iš Lietuvos gali siekti rezultato. Mane tas džiugina. Tas džiuginti turėtų ir Lietuvos futbolą.

Mūsų futbolininkai nuolat kviečiami į įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines, jaunimo komandoje turime vaikinų, kurie jei ir toliau taip dirbs, jau artimoje ateityje pravers ir pagrindinės komandos duris. Stebėdamas žaidėją, aš stengiuosi žiūrėti ne tik į tai, kokie žaidėjai jie yra dabar. Stengiuosi žiūrėti į tai, kokie jie gali būti ateityje. Daugumos jaunų futbolininkų laukia tikrai gera ateitis, tiesiog reikia ir toliau sunkiai dirbti“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo „Trakų“ vyriausiasis treneris.

Jo užrašų knygutėje netrūksta ir puikiai pasaulyje žinomų futbolų asmenų kontaktų. Pavyzdžiui, Bilbao „Athletic“ saugas Raulis Garcia, Londono „Chelsea“ gynėjas Cesaras Azpilicueta arba net Madrido „Real“ vyriausiasis treneris Julenas Lopetegui. Pirmuosius du jis, kaip vyriausiasis treneris, treniravo Pamplonos „Osasuna“ komandoje, o su trečiuoju nuo pat vaikystės augo viename kieme, visada išliko draugai, kaip ir jų tėvai. Visi trys trenerį pasveikino su pergale prieš Pavlodaro „Irtyš“ ekipą UEFA Europos lygoje.

Interviu su K.Vicuna ne tik apie futbolą.

Treneri, Lietuvoje esate trys mėnesiai. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?

Lietuvoje jaučiuosi puikiai, esu viskuo patenkintas. Prieš atvykdamas čia, nežinojau ko tikėtis, bet tai, ką čia radau, man patinka. Turėjome labai gerą patirtį UEFA Europos lygos atrankoje. Tuo metu komanda labai patobulėjo, o tai yra svarbiausias dalykas.

A lygoje laimėjome trejas rungtynes ir tik su „Stumbru“ sužaidėme lygiosiomis, bet ir tame mače buvome verti laimėti. Vis tik žaidėme geriau, ilgiau kontroliavome kamuolį, turėjome daugiau progų, bet nelaimėjome. 10 taškų ir 12 yra neblogas rezultatas, bet mano prioritetas yra komandos tobulėjimas.

O kalbant ne apie futbolą, o apie miestą, žmones?

Vilnius mane nustebino iš gerosios pusės. Tai didelis, gražus miestas su atvirais gyventojais. Taip pat man patiko ir kitos vietos: Kaunas, Jonava, Klaipėda, Palanga. Manau, kad Lietuva yra labai graži šalis, o asmeniškai man, Trakai yra neįtikėtina vieta. Buvome ten su keliais futbolininkais iš Ispanijos ir jie buvo sužavėti bei nustebę. Ežerai, vanduo – viskas yra neįtikėtinai gražu.

Ar Lietuvoje jaučiate, kad esate svetimas?

Aš nekalbu lietuviškai, bet svetimas nesijaučiu. Čia esu viskuo patenkintas ir mėgaujuosi gyvenimu bei darbu. Daugelis žmonių šneka angliškai, tad jokių problemų nekyla. Kartais padeda ir lenkų kalba.

Kaip manote, kokia būtų situacija, jei į Lietuvą būtumėt atvykęs ne iš Lenkijos, o iš Ispanijos?

Lietuva ir Lenkija yra panašios šalys, jei kalbėtume apie kultūrą bei tam tikrus kitus dalykus. Laikas praleistas Lenkijoje dabar man padeda Lietuvoje, bet svarbiausia, kad abiejų šalių futbolo kultūros turi panašumų.Be abejo, atvykus į Lietuvą iš Ispanijos būtų sunkiau.

Priminkite, kaip atsidūrėte Lenkijoje?

Tai buvo 2007 metais. Atvykau į Lenkiją ir pirmas dalykas, kuris įstrigo, buvo sąlygos ir infrastruktūra. Ne gerąja prasme. Dirbau Varšuvos „Legia“ klube, kuris yra geriausias Lenkijoje. Įsivaizduokite, geriausia šalies komanda turėjo vos vieną aikštę treniruotėms ir ją dalinosi su akademija. Kažkas nesuvokiamo. Tiesa, viskas labai greitai pasikeitė – Europos čempionatui buvo pastatyti puikūs stadionai, Lenkijos futbolas žengė milžiniškus žingsnius į priekį.

Kitas dalykas, kuris mane ten nemaloniai stebino – kelių infrastruktūra. Į Krokuvą tekdavo važiuoti daugiau nei 6 valandas, nepaisant to, kad atstumas tarp miestų mažiau nei 300 kilometrų. Tai buvo didžiausi skirtumai lyginant su Ispanija.

Lenkijoje nuolat dirbote su tuo pačiu treneriu Janu Urbanu. Kas lėmė, kad taip ilgai buvote kartu?

Viskas prasidėjo dar Ispanijoje, kai aš vadovavau vienai jaunimo komandai, o jis vadovavo B komandai. Jis žinojo, kaip aš dirbu, kaip treniruoju, todėl kartą manęs paklausė, ar norėčiau kartu su juo dirbti Lenkijoje. Žinoma, sutikau. Išvykome ir kartu dirbome tikrai gerai. Žinoma, kartais pagalvodavau, kad galbūt jau laikas tapti vyriausiuoju treneriu, turėjau pasiūlymų tiek iš Lenkijos, tiek iš Ispanijos, bet nusprendžiau likti dirbti kartu. Nenorėjau visko mesti sezono vidury.

Vyriausiuoju treneriu galiausiai tapote Lietuvoje.Pastebėsiu, kad kalbant apie futbolą, daugeliui trenerių tai toli gražu nėra svajonių šalis..

Aš manau, kad tai yra puikus išbandymas. Žaidėjai, kuriuos čia sutikau, yra labai imlūs, atsidavę, norintys tobulėti. Treneriui tas yra labai svarbu. Dar svarbiau, kad jau galime matyti rezultatus. Mes keičiamės kaip komanda, tobulėjame ir einame pirmyn.

Ko reikia „Trakams“, kad komanda būtų lygiavertė varžovė „Sūduvai“ ar „Žalgiriui“?

Manau, kad visų pirma reikia laiko. Reikia tobulėti daugelyje aspektų, geriau analizuoti varžovus, gerinti akademijų darbą, stiprinti antrą komandą. Labai svarbu, kad būtų jaunų žaidėjų, kurie kautųsi dėl vietos pagrindinėje sudėtyje ir taip greičiau tobulėtų. Su šiuo projektu mes tik pradedame, o ateityje viskas bus tik geriau.

Treneriams iš Pietų šalių su lietuviais rasti bendrą kalbą būna gana sunku. Kaip yra jūsų atveju?

Kai dirbi su komanda, svarbu yra ne tik tai, ko nori tu. Lygiai taip pat svarbu yra ir tai, ko nori žaidėjai, kas jiems yra geriausia. Stengiuosi juos suprasti, kalbėtis ir manau, kad komandoje padeda sukurti puikią atmosferą.

Žaidėjai komandoje nori tobulėti ir atrodo, kad yra patenkinti tuo keliu, kuriuo mes einame. Daug diskutuojame, sprendžiame, kaip būtų geriau vienas ar kitas dalykas ir tai prisideda prie mūsų gerovės. Tokiu būdu visi komandoje jaučiasi svarbūs, nes taip ir yra. Kiekvieno nuomonė yra svarbi. Mes komandoje turime ir individualius susitikimus su futbolininkais ir juos vertiname. Kitaip tariant, tobulėjame kartu.

Krepšinio treneris Joanas Plaza dirbdamas Lietuvoje laisvu laiku rašė knygą. Kaip jūs leidžiate savo laisvą laiką?

Tiesą pasakius, laisvo laiko praktiškai neturiu, nes rašau magistro darbą ir konsultuoju trenerius iš Ispanijos taktiniais reikalais. Kai lieka laisvo laiko, mėgstu skaityti.